Anesteziologijos ir reanimacijos specialistas prof. Dr. Serbulentas Gökhanas Beyazas suteikė svarbios informacijos šia tema. Gyvenant su lėtiniu skausmu, kasdien tenka susidurti su pagrindiniais poreikiais ir paprastomis užduotimis, kurias kiti laiko savaime suprantamu dalyku. Gyventi su tuo iššūkiu kiekvieną dieną. Jei paklaustumėte astma ar LOPL (lėtine obstrukcine plaučių liga) sergančių pacientų, ką reiškia sunkiai kvėpuoti, ką jie atsakytų? Net jei visas pasaulis yra žmogus, niekas nesvarbu, kai žmogus nesveikas arba pablogėja sveikata. Žmogus suvokia savo sveikatos vertę tik tada, kai ją praranda.
Lėtinis skausmas yra toks. Pavyzdžiui, kiekvieną dieną ir kiekvieną jos minutę praleisti skausmingai, kiekvieną rytą iš skausmo išlipti iš lovos, negalėti neskausmingai apsisukti iš vienos pusės į kitą, nuolat skaudėti galvą, negalėti nueiti ilgo atstumo ar eiti į rinką be kažkieno pagalbos ... Kartais net kitų pagalba neveikia ir jie malšina tą skausmą. Pacientą taip sunku apibūdinti ir paaiškinti lėtinį skausmą ir gydytojui paaiškinti mediciniškai, kad visuomenės ir daugelio gydytojų padarytos klaidos paprastai reiškia netikėjimą žmogaus skausmu, skirtingą stigmatizavimą, nes jis nepagerėja. arba nesugebėjimas išgydyti, todėl vertinamas negalint kovoti ar susidoroti su lėtiniu skausmu. Dėl to, kai negalima nustatyti skausmo priežasties, gydytojas, paciento artimieji ir net pacientas pažymimi kaip prislėgti. Žinoma, skausmas turi psichologinį aspektą, tačiau kiekvieną kartą, kai neįmanoma nustatyti skausmo priežasties, manau, lengviausia jį susieti su psichologija. Arba mes negalime mediciniškai paaiškinti skausmo priežasties, arba sutelkiame dėmesį į klaidingą diagnozę. Ši situacija reiškia, kad pacientas laikui bėgant susilpnino psichinę sveikatą ir prarado savivertę, neatvyko į mokyklą ar darbą, pablogėjo šeimos ir socialiniai santykiai bei atsirado daug socialinių ir ekonominių trūkumų.
Pastaraisiais metais atlikti tyrimai apie lėtinį skausmą paneigė įprastą lėtinio skausmo suvokimą, kuris rodo sumažėjusį aktyvumą po kūno organų ir audinių sužalojimo. Vietoj to, lėtinis skausmas dažnai yra nenormalių nervų signalų rezultatas, ty sutrikęs normalus nervų laidumas, ir yra sudėtingas gydymas, kurio metu atsižvelgiama į žmogaus, turinčio biopsichosocialinę dimensiją, psichologinę ir psichinę būklę, taip pat į vaistus ir intervencinis skausmo gydymas su daugybe šakų. Daugelis gydytojų ir pacientų nežino gydymo galimybių; todėl jie stengiasi gydyti lėtinį skausmą remdamiesi tik viena vaistų terapija. Nepaisant ribotų įrodymais pagrįstų medicinos žinių, taip pat daugėja brangių neuromoduliacijos (nervų sistemos elektrinės stimuliacijos) metodų. Pernelyg didelė priklausomybė nuo vaistų ar prietaisų, agresyvi medicinos pramonės rinkodara, daugiadalykių paslaugų, tokių kaip kineziterapija ar psichologija, stoka ir sunkumai, trumpesnės ir aplaistytos konsultacijos yra iššūkis sprendžiant lėtinį skausmą. Mažos ir vidutines pajamas gaunančiose šalyse ribotos galimybės įsigyti raudonųjų receptinių vaistų, baimė vartoti raudonus receptinius vaistus ir kultūriniai įsitikinimai apie skausmą yra kitos kliūtys.
Opioidų (raudonųjų receptinių vaistų) krizė yra reikšminga dviem būdais. Žvelgiant iš paciento pusės, pacientai jaučiasi labiau stigmatizuojami minties, kad jie yra pikti, apleisti ir neturi nieko kito, ir kaip jie tęs gyvenimą su skausmu ir kančia, jei šie vaistai nepadės. Vykdomosioms institucijoms ji aktyvina klinikines ir reguliavimo iniciatyvas, kad būtų užblokuotas arba griežčiau kontroliuojamas visų opioidų skyrimas. Reikia rasti tinkamą pusiausvyrą. Kai kuriems žmonėms (pvz., Sergantiems vėžio skausmu) gali prireikti daugiausia iš opioidų pagamintų vaistų, o kitiems gali prireikti pašalinti arba apriboti opioidų receptus. Tačiau abiem būdais ji turėtų būti paremta tinkamomis vaistų saugumo priemonėmis ir prireikus turėtų būti suteikta galimybė pereiti prie labai išsamaus gydymo plano, skirto priklausomybės gydymui.
Lėtinį skausmą reikia iš naujo įvertinti. Neabejojame, kad jei gydytojai nori būti naudingi pacientams, kenčiantiems nuo lėtinio skausmo, labai svarbu, kad pacientai, o ne visiškas skausmo malšinimas, kreiptųsi į komandinį darbą, kad suprastų savo skausmą, pakeistų pacientų lūkesčius ir padėtų jiems nusistatyti realiai, suasmeninti tikslai, kurie teikia pirmenybę funkcijai ir gyvenimo kokybei. Bendradarbiaujant sprendimų priėmimas gali padėti žmonėms valdyti savo skausmą niuansuotesnėmis diskusijomis apie gydymo galimybes ir rizikos ir naudos santykį. Pacientams reikia patikinimo, kad jie bus tikimi, gerbiami, palaikomi ir nekaltinami, jei gydymas neveiksmingas. Todėl kalba yra galinga sąveikos ir padrąsinimo priemonė. Efektyviai kalbėkite su pacientais.
Lėtinį skausmą valdyti sunku mažas pajamas gaunančiose ir besivystančiose šalyse, nes nėra skausmo klinikų. Jis turėtų būti pagrįstas bendruomene, jo dizainą turėtų teikti didelė gerai apmokytų, daugiadisciplininių sveikatos priežiūros specialistų komanda. Reikėtų kreiptis į skausmo klinikas, kad būtų galima išspręsti sudėtingesnius atvejus. Pavyzdžiui, pagrindinio skausmo valdymo kursas pasirodė esąs naudingas daugiau nei 60 šalių.
Moksliniai lėtinio skausmo tyrimai turėtų apimti gydymo metodų naudą, žalą ir išlaidas, o klinikiniai tyrimai taip pat turėtų apimti paciento prioritetus. Ji turėtų ieškoti veiksmingų ir įgyvendinamų sprendimų, apimančių epidemiologinius ir populiacijos tyrimus su neinfekcinėmis ligomis, sveiku senėjimu ir reabilitacija. Sveikatos politikos formuotojai ir reguliavimo institucijos turėtų teikti pirmenybę lėtiniam skausmui, matydami, kiek kainuoja nieko nedaryti, būtent neveikimas. Būtinos priemonės, skirtos informuoti apie lėtinį skausmą ir išsiaiškinti nesusipratimus tarp plačiosios visuomenės.
Lėtinis skausmas yra tikras. Į jį verta žiūrėti rimčiau.
Būkite pirmas, kuris komentuoja