Šiais metais kovo 8-oji, Tarptautinė moters diena, išgyvenama moterų, bandančių išsilaikyti po nelaimės Hatay miesto Izmiro miesto savivaldybės įkurtame palapinių miestelyje, kovos šešėlyje. Teigdamos, kad joms buvo labai sunkus metas, žemės drebėjimą išgyvenusios moterys bando išgyventi tikėdamos, kad šios dienos bus paliktos už borto.
Izmiro sostinės savivaldybės Hatajaus įkurtame palapinių miestelyje gyvenančios moterys šių metų kovo 8-ąją švenčia liūdną Tarptautinę moters dieną. Per Key Women's Studies Holistinių paslaugų centrą Izmiro sostinės savivaldybė ištiesia pagalbos ranką šio regiono moterims ir teikia geriausią pagalbą, kad išgydytų jų žaizdas.
„Tikimės, kad viskas grįš į įprastas vėžes“
Nepaisant patirtų sunkumų, moterys, kurios laikėsi gyvenimo, išreiškė savo jausmus taip. Nuray Sökmen: „Tegul Alachas niekam to neduoda. Mes gyvenome, niekas neturėtų. Mūsų namai buvo sugriauti. Mūsų vaikai buvo įstrigę po griuvėsiais, bet, laimei, išgyveno. Jie bandė mus palaikyti, telaimina Dievas. Mano žmona yra statybininkė. Šiuo metu bedarbis. Tikimės, kad viskas grįš į įprastas vėžes“.
„Kaip gražiai gyvenome, turėjome šiltus namus“
Süheyla Sökmen, gyvenanti palapinių miestelyje su dukra Arya Nur Sökmen: „Mes jau buvome užklupti žemės drebėjimo stovėdami. Per pirmąjį žemės drebėjimą mano namas nebuvo pažeistas, bet po pietų jis buvo smarkiai apgadintas. Labai bloga diena. Tai nėra padėtis gyventi, neduok Dieve, kad kas nors gyventų. Mane apima įvairūs jausmai. Tikimės, kad greitai tai įveiksime. Kaip gerai gyvenome. Turėjome šiltus namus, laukiau, kol žmona grįš namo. Šis skausmas yra kažkas kita.
„Negalėjome pasiimti savo daiktų iš namų“
Seniye Bük: „Kiekvienas galėjo atlikti savo darbą. Dabar nėra nei darbo, nei jėgų. Iš namų nieko neišėjo. Ką darysime, ką darysime! Nuosavybė priklauso Allahui. Negalime paleisti, Turkija yra mūsų. Kad ir kur eitume, ten jau mirtis. Sakėme, kad geriau čia mirsime“.
„Vasario 5 d., vakare nuėjome miegoti, ryte atsikėlėme nuo nelaimės“
Nuray Tosun, kuriam po nelaimės teko gyventi palapinių miestelyje, sakė: „Mes gyvenome labai gerai, net jei jie nebuvo tobuli. Nuėjome miegoti vasario 5 d., o ryte atsikėlėme nuo nelaimės. Nepaaiškinama. Mes buvome žmonės, kepti savo riebaluose. Dabar gyvename palapinėse. Tebūnie Alachas patenkintas tais, kurie duoda, mes džiaugiamės, tebūnie patenkintas ir Alachas. Mes taip pat gauname karštą maistą. Tikiuosi ši diena praeis. Neturime nuostolių, jie mus guodžia“.
"Dieve neduok bet kam"
Žemės drebėjimo auka Tuğba Karaver: „Mes išgyvename sunkų laikotarpį. Neduok Dieve bet kam. Mūsų vaikai ir mes buvome labai sugniuždyti. Būti benamiais ir gyventi palapinėje yra labai sunku. Norime kuo greičiau pereiti prie konteinerių.
„Mūsų dienos prabėga verkiant“
Fatma Hatip teigė neturinti vyro, o trys jos sūnūs gyvena skirtinguose miestuose: „Mūsų dienos prabėga su stresu ir verkimu. Retkarčiais nutinka žemės drebėjimai, mes labai bijome. Išgyvename labai sunkias dienas“.
Aynur Çalar: „Labai sunku gyventi palapinėse. Neduok Dieve bet kam. Turiu 6 anūkus, dėl jų nieko negaliu padaryti.
Saniye Çalar, gyvenanti palapinėje su neįgaliu sūnumi, martimi ir anūkais: „Visi esame vienoje palapinėje su 8-10 žmonių. Tebūnie Alachas patenkintas tuo, kuris duoda duonos riekę“.